Perdegimo sindromas

2009 04 15 @ 15:24  ›  Kategorijos: Psichologija
Gali atrodyti, kad kai daugėja bedarbių, kalbėti apie persidirbimą nereikia. Vis dėlto krizės laikais perdegti nuo įtampos šansų tik padaugėja. Stresas, baimė netekti darbo ir manipuliacijos (viskas blogai, todėl dirbsime už tris ir gausime mažiau) verčia pažvelgti į šią problemą ir paanalizuoti: o ką išties mums daryti?

Tikriausiai ne vienas patyrėme tokį jausmą, kai į darbą sunku atsikelti, o vos atėjus apima slogi nuotaika. Visą dieną prasėdime prie telefono su mintimi, kad kuo greičiau visa tai pasibaigtų. Klientai atrodo kvaili, vadovai – pikti, o kolegos – intrigantai, net neišsiuntę nė vieno fakso jaučiamės lyg visą dieną krovę akmenis. Arba ištisai lakstome nespėdami atsipūsti: galva įsiskaudėjusi, spaudimas pakilęs, o grižus namie vietoj pokalbių su namiškiais kaip nesibaigianti plokštelė vis kirba: o kaip tas projektas? Tampame dirglūs arba apatiški. Tarsi damoklo kardas nuolat kybotų virš galvos. Pradedame įtarinėti: gal rimtai kuo nors susirgome?

Iš tiesų mus tikriausiai kankina šių laikų darbinė liga – perdegimo sindromas. Neseniai kalbėjausi su viena pažįstama: ji dirba viršvalandžius, jaučiasi atsakinga už kiekvieną detalę ir nori viską atlikti tobulai. Nors darbo netekti jai negresia, tačiau kamuoja skrandžio skausmai ir nuovargis. Vis dėlto nueiti pas gydytoją ir daugiau pabendrauti su artimais žmonėmis jai vis pritrūksta laiko. Jai reikėtų sau pasakyti „stop“, nes gyvename tik vieną kartą. Ir gyvename ne dėl to, kad dirbtume, bet dirbame tam, kad gyventume.

Vilniuje 2008 metų rugpjūčio mėnesį vykusioje tarptautinėje 24-ojoje individualiosios psichologijos konferencijoje buvo išsakyta mintis, kad perdegimo sindromas – civilizacijos mokama kaina už mūsų troškimą gerai gyventi, siekti karjeros. Perdegimas yra didelė problema Vakarų pasaulyje. Beje, apie perdegimo sindromą anksčiau kalbėta kaip apie stresą. Tačiau stresas darbe dar nebūtinai reiškia perdegimo sindromą.

Perdegimo sindromu susirgti labiau rizikuoja streso sąlygomis dirbantys žmonės: aptarnaujantis personalas, sekretorės, slaugės, mokytojai, chirurgai, socialiniai darbuotojai, vadybininkai, policininkai, dienraščių žurnalistai, sportininkai, netgi specialių tarnybų darbuotojai ir ministrai – tie žmonės, kuriems reikia bendrauti su daugybė žmonių.

Štai keletas simptomų, leidžiančių įtarti, kad jums galbūt gresia perdegimo sindromas:

– imate jaustis be energijos;
– nebeturite humoro jausmo;
– nebepavyksta sutelkti dėmesio;
– atrodo, kad visi jus bara, kritikuoja;
– tampate irzlus, niekuo nesidomite, nuolat pykstatės su kolegomis;
– nesugebate laiku atlikti darbų.

Perdegimas – nepaprastų moterų bėda

„Yra ryšys tarp narcisizmo ir perdegimo sindromo. Kai kurie žmonės yra linkę save perdeginti“, – sakė individualiosios psichologijos atstovas Michael J. Froese iš Vokietijos. Štai vienas pavyzdys: moterį darbe vieną dieną ištiko verksmo protrūkis. Ji nebegalėjo dirbti ir atsigulė į psichiatrinę ligoninę, kur išbuvo aštuonis mėnesius. Pacientei diagnozuota chroniška depresija. Buvo keista tai, kad psichosomatiniai simptomai pasireiškė taip vėlai – sulaukus 47 metų. Psichoterapeutai analizavo jos asmeninę istoriją. Pasirodo, ši moteris visur siekė būti pirma, tačiau kartu mažai turėjo draugų ir jautė nuolatinę konkurenciją. Vienu metu ji dirbo net keturiuose darbuose ir bandė išlaikyti po sudėtingos operacijos neįgaliu tapusį vyrą ir vaikus. Vėliau moteris palūžo, nes jos gyvenime atsirado per daug spaudimo. Nors ji buvo iš tų, kurios norėdamos pasiekti savo tikslą nebijo imtis ir radikalių priemonių, pavyzdžiui, dirbtinio apvaisinimo. Antrasis vaikas gimė atlikus dirbtinį apvaisinimą. Bet kai jos vyras tapo neįgalus ir ji viena turėjo išlaikyti visą šeimą, jai ėmė atrodyti, kad nebeįvykdo tam tikrų svarbių gyvenimo tikslų, kad ji nieko nebepasiekia. Buvo pažadinta neapykanta savo vyrui už tai, kad šis jai nepadeda. Tėvai nuo pat vaikystės iš jos daug tikėjosi, mokykloje ir studijų laikais ji labai gerai mokėsi ir jai tuo metu atrodė, kad pavyko. O dabar jai atrodo, kad gyvenime kažkas nepavyko. Ją apėmė neviltis – visko yra per daug. Psichoterapeutai aiškino, kad ji norėjo viską kontroliuoti ir tapo nepaprasta moterimi, kuri galėjo dirbti net keturiuose darbuose. Bet kai ji patyrė skausmą, jai nebereikėjo būti nepaprasta moterimi. Ji galėjo gauti erdvės sau, susirgdama ji nuo visko galėjo pailsėti.

Daugelis šiuolaikinių moterų stengiasi būti tobulos žmonos, mamos, meilužės ir darbuotojos, siekiančios karjeros, ir, be to, atrodyti lyg nulipusios nuo žurnalų viršelių. Toks tobulumo siekis gali būti žalingas ir moteris turėtų susimąstyti: kas mane verčia taip elgtis?

Perdegimo sindromas gali atsirasti ne vien dėl nepalankios darbo aplinkos. Profesorius Lino Grandi, Adlerio instituto Turine vadovas, sakė, kad ir jausmai, nelaiminga meilė gali sukelti žmogaus viduje sprogimą, kuris atsilieps ir darbinėje veikloje. Žmonės ir dėl to gali nebesusidoroti su kasdieniais uždaviniais. Perdegimo sindromas taip pat gali būti tiesiogiai susijęs su traumomis, ligomis, kurios gali būti ir užslėptos.

Blogas darbo organizavimas

Anot profesoriaus L. Grandi, žmonės patiria stresą dėl karjeros pokyčių, netinkamų organizacinių dalykų įmonėje, nereikia pamiršti ir situacijos šeimoje. Net dirbantys savarankiškai taip pat patiria įtampą, perdegimo sindromo problema iškyla ne tik fabriko darbuotojams, bet ir tiems, kurie dirba biuruose. Profesorius L. Grandi sakė: „*Perdegimo sindromą išgyvenantys žmonės patiria bejėgiškumo jausmą, kuris realybėje nėra pagrįstas*. Mus įmonėse bombarduoja įvairia veikla ir darbų terminais, iš mūsų reikalauja daug daugiau nei galime padaryti. Vadovai dažniausiai rūpinasi žmonėmis tiek, kiek jie neša pelno, o jei taip nėra – viso gero. Žmonės ima žiūrėti į klientus kaip į objektus, o vadovai į darbuotojus – taip pat. Pagalvokime, pasvajokime apie vadovą, kuris remtųsi žmogiškumu, o ne rinka. Reikia mažiau koncentruotis į tokius terminus kaip rytdienos planavimas, nes darbuotojai gyvena šiandien. Ir sveikatos kaina, kurią jie moka, gali jiems nepadengti to laimėjimo. Iššūkis darbe tampa vis didesnis. Atskiras darbuotojas yra tarsi bejėgis, jam reikia pagalbos. Įmonių vadovai nebėra tie asmenys, kuriais įmonėje pasitikima. Tačiau klaidinga teigti, kad perdegimo sindromą veikia tik išoriniai veiksniai. Tuomet žmogus tampa tik mechanika.“

Neturime kentėti, jei darbo vieta ir sąlygos mums nepatinka. Galbūt kažkur kitur galime save realizuoti geriau. Lina dirbo vienoje įstaigoje. Nors jos darbo krūvis buvo didelis, darbo užmokestis menkas ir gerokai skyrėsi nuo vadovės, kuri naudojosi dar ir visomis privilegijomis – vykdavo į komandiruotes egzotiškuose kraštuose ir pan. Linai nebesinorėjo ten eiti, viskas atrodė beprasmiška, nes žinojo, kad visus nuopelnus susižers vadovė. Ji užsidarė, pradėjo savimi nebepasitikėti. Galų gale ji rado protingą išeitį – susirado darbą sveikesnio klimato organizacijoje su aukštesniu atlyginimu ir jos išsekimo simptomai išnyko, o pasitikėjimas savo jėgomis sugrįžo.

Pranešėjas Michael J. Froese teigė, kad perdegimo sindromas – ne tik turtingų Vakarų šalių problema, bet ir tų šalių, kuriose keitėsi santvarka. Taip nutiko Rytų Vokietijoje, kur nedarbas ir perdegimo sindromas susiję. „Senais laikais darbo vieta buvo garantuota. Žmonėms iššūkiai yra dideli, todėl jie patiria perdegimo sindromą. Daugelis žmonių negavo antros galimybės vystytis, jiems keliami dideli reikalavimai, jie tapo pikti, kenčia nuo neurozių. Jie neprisitaikė ir neturi stabilaus pagrindo, todėl yra dažni psichoterapeutų pacientai.“

Kaip kovoti su šiuo sindromu

Kaip išvengti nemalonių perdegimo padarinių, kaip netapti beviltišku psichiatrijos klinikos pacientu? „Mums reikia greitai reaguoti pamačius tuos simptomus, sumažinti stresą ir įtampą. Įtampa gali slėpti ir gilią depresiją, – sakė profesorius L. Grandi. – Šį sindromą sunku suvaldyti, kai jis pasireiškia klinikiniame lygmenyje.“

Pasidomėjome, kaip su perdegimo sindromu susidoroja stilistas ir televizijos laidos vedėjas Kęstas Rimdžius, dirbantis įtemptą ir daug klientų turintį darbą: „Jaučiu ribas ir neleidžiu sau perdegti, be to, stengiuosi klientams neperduoti savo blogų jausmų. Kartais į viską spjaunu ir išvykstu kokiai dienai pailsėti. Juk man kartais per dieną tenka bendrauti su 20–30 žmonių, tad jei nemokėtum savęs apsaugoti – išprotėtum. O ir man pačiam nemalonu ateiti kitur kaip klientui ir klausytis aptarnaujančio žmogaus bėdų. Lankiausi pas vieną kosmetologę, bet paskui nustojau, nes ji ištisai plepėdavo. Jaunystėje teko susidurti su viršininku, kuris visai nevaldė jausmų, ir man tuo metu atrodė, kad taip jis ir turi elgtis. Bet po kiek laiko suvokiau, kad toks žmogus tiesiog yra silpnas, ir ėmiau jo negerbti.“
Profesorius L. Grandi kalbėjo: „Mes per daug dėmesio skiriame lyderystei. Įmonė juk nesusideda vien iš vadovų. Paprasti žmonės taip pat gali priimti sprendimus. Auga nauja karta, kuri nenori, kad jai vadovautų, o vestų per gyvenimą, kad būtų jiems pavyzdys. Žmonės turi jausti, kad jie ne tik tam, kad neštų naudą. Juk svarbu bendrovėje atrasti savo vietą, plėtoti santykius. Turime padidinti žmogaus vertę, atrasti tai, kas mus drąsina. Taip pat svarbu, kad individas pats siektų savo kvalifikacijos kėlimo, tai jam padės geriau jaustis.“

Viktoras Keturakis, konsultuojantis verslo organizacijas, pasakojo: „Psichologai stengiasi padėti žmonėms susidoroti su perdegimo sindromu. Žmonėms duodamos nekasdieniškos užduotys, jie ištraukiami iš darbo aplinkos: eina pasivaikščioti, lipa į kalnus. Verslo organizacijos nori, kad žmonės įgytų daugiau įgūdžių ir būtų produktyvūs. O kai žmones ima kamuoti perdegimo sindromas, energija virsta išsekimu, įsitraukimas į darbą – atsiribojimu. Klientų toks darbuotojas nebemato kaip žmonių, efektyvumas virsta neefektyvumu. Dirbau su skambučių centro darbuotojais, kurie patiria daug streso. Konsultuodami žmones jie privalo elgtis mandagiai. Dažnai konsultantai po kelerių metų palieka darbą, nes nebegali susiurbti daugiau neigiamų dalykų arba tampa cinikais. Patarėme kartkartėmis žmonėms tarpusavyje susitikti, pakalbėti, vienas kitą palaikyti. Tokios savitarpio pagalbos grupės padėjo išlaikyti žmones. Dažnai tą naudoja medikai, bet to kažkodėl nedaro verslo įmonės. Konsultavau telekomunikacijos bendrovės technikos personalo darbuotojus. Tame padalinyje dirbo beveik vieni vyrai, jie vienas su kitu elgėsi agresyviai. Juos buvo sunku prajuokinti, jie manė, kad administracija jais manipuliuoja. Pasiūliau sugalvoti žiemą išvyką ir pakalbėti apie tai, kaip kartu išgyventi. Skatinau juos dalytis savo išgyvenimais, gerbti savo jausmus, konstatuoti juos, bet nesistengti nukreipti į kitus.

Dar vienas pavyzdys – vokiečiai nusipirko fabriką, kuriame dirbantys žmonės buvo įpratę laukti valdžios nurodymų ir nerodė jokios savo iniciatyvos. Dirbome su darbininkais. Jie išmoko priimti savo jausmus, vadovai ten jau nebėra matomi kaip kažkokie darantys sprendimus. Dalyvavimas darbe juos pakeitė, nors tai vyksta labai sunkiai, bet žmonės ėmė kreiptis į kitus pagalbos. Kita vertus, kai kuriems vadovams sunku perduoti savo galias kitiems. Kartais būna sunku suvokti, kad pats jis visko negali padaryti.“

Minėtoje konferencijoje buvo išsakytas įdomus dalykas: kuo agresyvesnis esate organizacijoje, tuo lengviau gaunate pagalbą. O jei esate užsidaręs, apatiškas? Tuomet vadovai ima galvoti, kad žmogų kamuoja asmeninės bėdos, kad tai jo vidinės problemos. Ir vis dėlto, jei patyrėte perdegimo sindromą, nenumokite ranka – tai ne sloga, kuri savaime praeina.

Jolanta Sereikaitė

Biuro administravimas


Komentarai

Komentarų nėra.

Palikti komentarą

Atviri mokymai,
kursai, seminarai,
konferencijos